Susirgusio vaiko pasikeičia elgesys. Kūdikiai gailiai verkia, prašosi nešiojami, atsisako valgio, tampa apatiški ir liūdni. Ankstyvojo amžiaus ir vyresni vaikai nesidomi žaislais, neįprastu laiku miega, atsisako valgyti, skundžiasi, kad skauda kurią nors kūno dalį, vemia, dažniau šlapinasi ar tuštinasi. Susirgę vaikai kaprizingi, neramūs. Prie pakitusio vaiko elgesio prisitaikykite, supraskite, kad jis serga. Sergančiam itin reikalinga švelni, kantri mama, jos pasiaukojimas ir elgesys, skatinantis tik teigiamas emocijas.Gera nuotaika reikalinga pasveikti. Jeigu vaikas susirgo, neišsigąskite ir nepasimeskite. Ligonį kruopščiai slaugykite ir stebėkite jo būklę nuo negalavimo pradžios. Vaikui, ypač vyresniam, neparodykite, kad jaudinatės dėl jo ligos. Išsikvieskite gydytoją į namus. Kol jis atvyks, pamatuokite temperatūrą. Vaikui, kuris jau yra apie pusantrų metų ir šį tą sąmoningai supranta, paaiškinkite , kad gydytojas jį apžiūrės, paprašys išsižioti, patikrins gerklytę, pačiupinės, padarys „alio alio“, pakilnos rankytes, kojytes, pajudins galvutę ir t.t. Vaikas turi žinoti, kad gydytojas yra geras, jo nereikia bijoti, nes jis padės pasveikti, o galės padėti tik apžiūrėjęs.Pasakykite, kad neapžiūrėjęs ligonio gydytojas negali žinoti, kokių jam reikia vaistų. Vaistus teks gerti, o galbūt ir leisti, nes tik jie padeda pasveikti ir t.t. Sakydamos vaikui tiesą, jį sudominsite gydytojo apsilankymu, t.y. pasieksite svarbiausią tikslą – jį nuteiksite palankiai gydytojui. Palankiai nuteikto vaiko neištiks nei fizinės, nei psichinės traumos, gydytojas nuodugniai apžiūrės ligonį, tiksliai įvertins jo sveikatos būklę ir kt. Sunku apžiūrėti tuos vaikus, kurie buvo gąsdinami gydytoju ar medicinos seserimi, adatomis, ligonine. Jei kanda, spiria, spjauna, klykia – visais galimais būdais nepasiduoda apžiūrimi.Tokiais atvejais niekas nekaltas, o tik pati motina ar kiti namiškiai, gąsdinę vaiką medicinos darbuotojais. Atvykusiam gydytojui trumpai ir aiškiai išdėstykite visus pastebėtus ligos simptomus, jų atsiradimo eilę.
