Renkantiems vaistažoles visų pirma reiktų įsidėmėti keletą svarbių dalykų. Pirmiausia vaistinguosius augalus reikia gerai pažinti, mokėti atskirti nuo kitų panašių augalų. Antra, svarbu žinoti, kada ir kaip juos reikia rinkti. Renkant vaistažoles, reikia atsižvelgti ne tik į metų laiką, bet ir į dienos laiką, oro sąlygas.

Vaistažoles rekomenduojama rinkti, kai jose yra daugiausia biologiškai veiklių junginių. Pavyzdžiui, geriausias laikas rinkti žolę – prieš augalo žydėjimą ar jo pradžioje; šaknis – rudenį, rečiau pavasarį; žievę – anksti pavasarį, iki spės išsiskleisti pirmieji pumpurai; lapus – prieš žydėjimą ar jo metu; pumpurus – iki išsiskleis; žiedus – žydėjimo pradžioje; sėklas ir vaisius – kai visiškai sunoksta.

Vaistažolių kokybė labai priklauso ir nuo to, kokiu oru jos bus renkamos. Lapus, žiedus, žolę, nebyrančius vaisius geriausia rinkti saulėtą dieną. Šaknis ir šakniastiebius galima kasti bet kokiomis oro sąlygomis.

Vaistažolių nerekomenduojama rinkti pakelėse, užterštose vietose, šalia sąvartynų, greitkelių, geležinkelių.
Netinkamas vaistinių augalų vartojimas gali žaloti organizmą. Be to, rizikinga vartoti preparatus, kurie pagaminti iš stipriai veikiančių ir nuodingųjų augalų. Todėl savarankiškai rinkti ir vartoti kaip liaudies medicinos priemones nuo įvairių ligų galima tik nenuodingų vaistinių augalų dalis.

Rugsėjo–spalio mėnesiais renkami šių vaistingųjų augalų lapai ir žiedai:

Žiedus, lapus, žoles rekomenduojama rinkti pietų ar popiečio valandomis, esant sausam ir giedram orui, nes tada augalai turi mažiau vandens ir greičiau džiūsta.

Vaistinės medetkos žiedai (graižai) skinami pradėję žydėti, augalas žydi iki pirmųjų šalnų. Skinama be žiedkočių. Džiovinama tuoj pat arba po kelių valandų, geriausia lauke, pavėsyje, plonu sluoksniu išskirsčius ant popieriaus. Išdžiūvę gaižai turi būti oranžiniai, raudonai oranžiniai ar geltoni. Medetkos žieduose daug karotino, kuris organizme virsta vitaminu A, taip pat turi gydomųjų, baktericidinių, uždegimą slopinančių, žaizdų gijimą skatinančių savybių. Medetkos žiedų užpilai stiprina plaukus, skatina jų augimą, kompresai tinka riebiai probleminei odai valyti.

Didžioji dilgėlė žydi liepos–spalio mėnesiais. Vaistams tinkami yra dilgėlių lapai, kurie renkami augalo žydėjimo metu. Dilgėlės turi būti nupjaunamos, keletą valandų apvytinamos ir nuskinami jų lapai, kurie turi būti išdžiovinti gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiūvę lapai turi būti tamsiai žali, savito kvapo, kartoki. Dilgėlių lapuose gausu vitaminų K, C, B, E, karotinoidų, geležies, vario, mangano.

Miškinė dedešva žydi birželio–spalio mėnesiais. Rugsėjo–spalio mėnesiais galima rinkti dedešvos lapus, nes augalas dar žydi (žiedai skinami dar ne visai išsiskleidę). Surinkti lapai iškart džiovinami 40º C temperatūroje. Užpilas vartojamas sergant uždegiminėmis ligomis, bronchitu, laringitu.

Vaisiai:

Augalų vaisiai renkami visiškai prinokę. Negalima skinti pernokusių, padžiūvusių, šlapių, ligų ar kenkėjų užpultų augalo vaisių.

Juodavaisės aronijos vaisiai pasižymi vitaminu P, kuris kartu su vitaminu C mažina kapiliarų pralaidumą bei trapumą. Uogos ir jų sultys vartojamos vidinėms kraujosruvoms gydyti, mažina kraujospūdį, reguliuoja širdies ritmą. Surinktos uogos ilgai negenda. Iš surinktų uogų galima virti uogienes, sirupus, spausti sultis. Nerekomenduojama vartoti žmonėms, kurių padidėjęs kraujo krešėjimas, sergantiems skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligėmis, kai yra padidėjęs rūgštingumas, esant žemam kraujospūdžiui.

Bruknės uogos turi būti renkamos prisirpusios ir džiovinamos ne aukštesnėje kaip 60º C temperatūroje. Bruknės vaisiai turi daug vitamino C, taip pat B grupės vitaminų, bei PP vitaminų. Uogų arbatą rekomenduojama gerti karščiuojant. Uogos didina skrandžio sulčių rūgštingumą.

Erškėčio vaisiai turi daug vitaminų, ypač vitamino C. Nevisai prinokę vaisiai mažiau turi vitamino C. Be vitamino C erškėčių vaisiuose yra karotino, B grupės vitaminų, PP, K, E vitaminų. Rekomenduojama rinkti tik gerai prinokusius vaisius. Surinktus vaisius paskleisti vienu sluoksniu ir džiovinti 80–90º C temperatūroje orkaitėje, krosnyje. Erškėčių vaisiai vartojami, kai organizmui trūksta vitamino C, kuris svarbus medžiagų apykaitai, kraujo krešėjimui, sergant ateroskleroze. Erškėčių vaisių arbata puikiai tinka peršalimo ligoms gydyti, imunitetui stiprinti.

Spanguolių uogos renkamos rugsėjo–spalio mėnesiais, nes visiškai sunokusios ir peržiemojusios turi mažiau vaistingųjų savybių. Spanguolės gerai išsilaiko užpiltos vandeniu. Jomis gardinamas maistas, gaminami rūgštūs gėrimai, sultys. Tinka kraujuojančioms dantenoms skalauti, nes pasižymi baktericidinėmis savybėmis. Su medumi geriamos sergant angina, stipriai kosint. Sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, spanguolių vartoti nerekomenduojama.

Dygliuotojo šaltalankio vaisiai pradedami rinkti spalio mėnesį. Šaltalankio uogose gausu vitaminų, karotino, folio rūgšties. Iš šaltalankio uogų išspaudų galima pasigaminti aliejaus, kuriuo gydomos odos ligos, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė. Išspaudos išdžiovinamos, sumalamos ir užpilamos saulėgrąžų aliejumi (santykiu 2:3).Po to laikoma apie 3 savaites šiltoje vietoje, retkarčiais pamaišant. Šaltalankių aliejumi gydomi nudegimai, žaizdos, sausa, suskeldėjusi oda, pažeista burnos gleivinė, vidurių užkietėjimas Uogų nepatartina vartoti esant padidėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui.

Šermukšnio uogos skinamos be vaiskočių. Džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiūvę vaisiai turi būti blizgūs, raukšlėti, karčiai rūgštūs, suspausti tarp pirštų neturi jų tepti. Uogose daug vitamino C, taip pat rutino, karotino, vitamino E.

Šaknys ir šakniastiebiai kasami rudenį, kai sunyksta antžeminės augalo dalys. Šiuo metu juose daugiausia vaistingųjų medžiagų. Galima kasti bet kuriuo dienos metu. Nuo šaknų ir šakniastiebių reikia pašalinti smulkias šakneles, stiebų ir lapų liekanas. Šakniastiebiai ir šaknys, kurie nekaupia eterinių aliejų, džiovinami saulėtoje vietoje, kaupiantys juos (ajero, valerijono) – lauke pavėsyje arba gerai vėdinamoje patalpoje. Šaknys ir šakniastiebiai džiūsta lėtai, todėl geriau juos perpjauti išilgai į keletą dalių. Gerai išdžiovintos šaknys ir šakniastiebiai laužiant turi traškėti.

Šaknys ar šakniastiebiai:

Balinio ajero šakniastiebiai nuplaunami, nupjaustomos šaknys ir apvytinami. Rekomenduojama skelti išilgai ir džiovinti šiltoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiovinti šakniastiebiai turi būti balti arba rausvi, kvapnūs, kartaus skonio. Rekomenduojama išdžiovintus laikyti sausai, ne ilgiau kaip 2 metus. Šakniastiebių nuoviras žadina apetitą, gerina virškinimą, stiprina plaukų šaknis, tinka slenkantiems ir riebiems plaukams skalauti.

Didžiojo debesylo šakniastiebiai nuplaunami ir supjaustomi 20 cm ilgio gabaliukais, džiovinami ne aukštesnėje nei 40º C temperatūroje. Pasižymi stipriu savitu kvapu, aštriu skoniu. Šaknų nuoviras lengvina atsikosėjimą, vartojamas įvairioms kvėpavimo takų ligoms (bronchitui, tracheitui) gydyti, slopina uždegimus, tinka skrandžio, žarnyno ligoms gydyti.

Paprastojo kiečio šaknys kasamos rudenį, nuvalomos, bet neplaunamos, džiovinamos pavėsyje. Šaknų užpilas (kartu su lapų užpilu) geriamas kaip raminamasis vaistas, atpalaiduoja žarnyno spazmus. Negalima vartoti menstruacijų metu, nėštumo laikotarpiu.

Valgomojo krieno šaknys turi baktericidinių savybių. Sutarkuoto krieno šaknų sultys vartojamos apetitui žadinti, virškinamojo trakto ligoms gydyti. Sutarkuotų šaknų košelė puikiai tinka įvairiems kompresams, sergant radikulitu, artritu, reumatu. Kaip kosmetinė priemonė krieno ir obuolių košelė (1:1) naudojama veido kaukei.

Vaistinio valerijono šakniastiebiai su šaknimis iškasti nuvalomi, nuplaunami, paskleidžiami plonu sluoksniu ir kelias paras vytinami pavėsyje, apverčiant kelis kartus per dieną. Baigiami džiovinti 35–40º C temperatūroje. Išdžiūvusios šaknys šviesiai rudos, perlaužus balsvos. Užpilai ir nuovirai vartojami esant nervinei įtampai, nervinio pagrindo vidurių skausmams, galvos svaigimui ir alpimui, širdies, gerklės, mėšlungiui, epilepsijai gydyti. Gydo migreną, slopina dusulį, viduriavimą, pilvo skausmus ir pūtimą.

Varnalėšų šaknys vaistams tinkamos tik pirmus metus augančių augalų. Iškastos nuvalomos, nuplaunamos šaltu vandeniu, supjaustomos skersai 15 cm gabalėliais ir džiovinamos pavėsyje. Gerai išdžiūvusios būna pilkai rusvos, viduje – pilkos. Šaknų užpilai ir nuovirai vartojami sergant inkstų akmenlige, virškinamojo trakto ligomis.