| Aukse |
Data: Trečiadienis, 2012.12.26, 23:58 | Žinutė # 1 |
 Registracijos data 2008.05.22
Grupė: administratorius Lygis: 
Miestas:Kaunas
Žinutės: 2754
| |
Šiandiena aptikau tokius rašytojo E.Maluko žodžius apie Kūčias:
Kūčios – daugeliui Europos tautų švęsta pagonių šventė, skirta Saulės sugrįžtuvėms (manyta, kad gruodžio 24 d.) Lenkai vadina kucja, kutja, baltarusiai kucija. Per Kūčią paganys įvairiais javų patiekalais vaišino mirusių prosenelių vėles.
Prieš Kūčią reikėję baigti visus svarbiausius darbus. Atsikratyti skolų, nesiskolinti, nepradėti naujų didelių darbų. Nekelti triukšmo, nelopyti kailinių, nes gyvulių jaunikliai gimsią margi. Jei verpsi – gyvuliai susirgs kvaituliu ir t.t. daugybė prietarų ir su jais susijusių papročių. Ypač saugojosi, kad svetimam neatitektų koks nors apvalus daiktas (kad neišneštų ir namų skalsos, namų jaukumo ir laimės).
Kūčios dieną visi eidavę į pirtį. Pirmiausia moterys prausdavo iki pusės savo vyrus, motinos sūnus. Paskui moterys prausdavosi pačios. Tai maginio apsivalymo ritualas tiek moraline, tiek materialine prasme. Tikėta, kad prieš Kūčią nusiprausus– nesirgsi. Labai svarbus paprotys prieš sėdant prie Kūčios stalo atleisti artimam, išsakyti „kas užgulęs dūšią“, paskelbti kokios „juodos“ mintys kankina. Susipykę su kaimynais privalėję eiti ir taikytis. Valgyti Kūčią pradėdavo tik patekėjus Vakarinei žvaigždei. Prie stalo kviesdavo vienišus, bešeimius, nuskriaustuosius. Per Kūčią samdiniai sėsdavo prie bendro stalo, o rytojaus dienoj, per Kalėdą juos paleisdavo namo. Kai kur Kūčios vakaras prasidėdavo apeigomis. Vyriausias šeimos žmogus, pasiėmęs Kūčios duonos (specialiai Kūčiai iškeptos) eidavo apie trobą tris kartus. Namiškiai klausdavo: kas čia eina? O šeimininkas atsakydavo: čia prašosi Dzievulis su kūčiale in jūsų grytelę. Namiškiai išrėkdavo: prašom, prašom, Dzievuli su savo kūčiale in mūsų grytelę. Įleistas šeimininkas (vyriausiasis) Kūčios duoną dėjo ant stalo, pats sėdo garbingiausioje vietoje (ten, kur Perkūno stabas, prieš įėjimo duris, už galustalės), kreipdavos į dangų dėl Dievų malonės, laimino šeimą, namus.
Kai kur Kūčia vadinta Kūčios vakaru. Vakarienei paduotas ypatingas valgis: raini žirniai su mėsos padažu – k o č ė. Visa, kas virta, per Kūčios vakarienę TURĖJO BŪT SUVALGYTA! Jei kas likę, tada reikėjo išdrabstyti, kad indai liktų tušti. Drabstydama maisto likučius šeimininkė kartojus: mielos kočės, kuom turiu, tuom drebiu. IŠ TOS KOČĖS KILĘS IR KŪČIOS PAVADINIMAS. Noriu pasakyti, kad žodis „kūčia“ – lietuviškos kilmės. Tai mūsų bočių paprotys, kuris kažkokiu būdu tapo įprasmintas Europoje.
Ir dar. Per Kūčią niekas nieko nesveikino, nėjo į svečius ir niekas nelaukė svečių. TAI ŠEIMOS VAKARAS! |
|
Atsijungęs |
| |
ir 
