Pagrindinis Forumas Fotoalbumas Svečių knyga
Navigacija


Katalogas
Iš serijos ''Vaikų gimtadienis" [2]
Iš serijos ''Kalėdos'' [10]
Iš serijos ''Helovynas'' [8]
Iš serijos ''Velykos'' [7]


Pranešimų lietus


Laisvalaikis



Tegu skamba muzika Tavo širdyje...




    Nusišypsok...


    Komentarai


    Naujausi nariai
  • zitasmaliukiene  2017.05.23
  • amlagro  2017.05.22
  • vaiduokliss  2017.05.19
  • antonovagalia2016  2017.05.15
  • gintareseluchina  2017.05.02
  • zavitakvetkauskiene  2017.04.28
  • Ingabio  2017.04.11
  • saulet  2017.03.30
  • ilsanta_santa  2017.03.24
  • irenakailevic  2017.03.13

  • Narių statistika
    Iš viso
    6917
    Per mėnesį: 5
    Per savaitę: 1
    Vakar: 0
    Šiandien: 0


    Pagrindinis | Registracija | Prisijungti
    Pagrindinis » Katalogas » Šventiniai patiekalai » Iš serijos ''Velykos''

    Šventų Velykų pietūs
    Karališki Šventų Velykų pietūs
    Štai kaip XVI a. pr. metraštininkai aprašė Lietuvos valdovų Šventų Velykų pietus:
    Ant Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo Kazimieraičio Jogailaičio (1506–1548) bei jo brolio Valdislovo, kuris tuo metu buvo Čekijos ir Vengrijos karalius, Šventų Velykų stalo buvo dedamas keptas įdarytas avinėlis, simbolizuojantis Dievo avinėlį. Jį pagal tų laikų etiketą valgyti galėdavo tik damos, aukščiausi pasaulietiniai ir dvasininkijos asmenys.
    Ant kiekvieno stalo kampo būdavo po vieną elnią, paauksuotais ragais ir įdarytą kepta paukštiena. Jie simbolizavo garbinamus keturis metų laikus. Čia pat ant stalo būdavo patiekiama dvyliką keptų šernų, įdarytų keptais paršiukais, kumpiais ir dešromis. Jie simbolizuodavo dvyliką mėnesių.
    Aplink šiuos fantastiškus patiekalus būdavo sudėlioti 365 ragaišiai, grybais, kiaušiniais ir kopūstais įdaryti žemaitiški pyragai, paskui mozūrai (saldūs pyragai), žemaitiški papločiai, papuošti meduje mirkytais džiovintais vaisiais. Už jų stovėdavo tiek pat putnių minkštų bobų, papuoštų kalėdiniais ornamentais ir užrašais.
    Dvylika kibiro dydžio sidabrinių paauksuotų statinių su vynu vaizduodavo dvyliką mėnesių, 52 mažesnės sidabrinės statinaitės, sklidinos Italijos, Ispanijos ir Kipro vyno atitinkamai simbolizavo 52 metų savaites. 365 buteliai su Vengrijos „Tokajumi“ rodė dienų skaičių metuose. Tarnams valdovai prieš šventės nurodydavo patiekti ir 8760 kvortų midaus, kurios rodė valandų skaičių metuose.

    Žemaičių bajorų pirmosios Šventų Velykų dienos (Ugnies dienos) stalas

    Literatūroje randame aprašytus tokius XIX a. yra aprašyti tokie Šiaurės Žemaitijos bajorų (konkrečiai – Kėklių) Šventų Velykų papročiai:
    Sulaukus sekmadienio ryto, apie bažnyčią eidavo Prisikėlimo procesija, kurioje grodavo kaimo muzikantai. Priešinga kryptimi seniau dažnai eidavo triukšmingi persirengėliai („žydai“). Jie trukdydavo procesijai, todėl gaudavo gerai į kailį ir per „kramę“. Kad mažiau skaudėtų, persirengėliai būdavo iš anksto pasidarę šiaudines arba pakulų kupras, užsidėję pakulų prikimštas kepures. Tą sekmadienį žemaičiai į bažnyčią nešdavo pašventinti Velykų pyragus – bobas.
    Parėjusieji iš bažnyčios namo, pasveikindavo su šventėmis namiškius. Po to kartu su visa šeima sėsdavo prie šventinio stalo. Pirmąją Velykų dieną į svečius, niekas nevaikščiodavo, kiaušinių neritinėdavo ir juos daužydami (margindami) nesirungdavo. Per pirmąją Šventų Velykų dieną ant stalo dėdavo iš bažnyčios parsineštą pašventintą Velykų bobą, jau rudenį būtent šiam šventiniam stalui paruoštą garsųjį žemaitiškai rūkytą ir gerai subrandintą avienos kumpį (vėliau, kai buvo pamirštas šis autentiškas sakralinis avienos valgis, ant Velykų stalo atsirado veršienos kumpis). Bajorams, dvarininkams, klebonams, be viso to, kas minėta, dar patiekdavo įdarytą keptą ėriuką. Ėriuko galva būdavo įdaryta svieste su džiūvėsėliais ir prieskoninėmis žolelėmis keptomis smegenėlėmis, o pats ėriukas būdavo įdaromas malta aviena, išmaišyta su kiaušinių tryniais, džiūvėsėliais ir pagardinta cinamonais, muskatų riešutais, pipirais bei čiobreliais.
    Būtinai ant stalo būdavo dedami įvairiausiai rūkyti, virti, sūdyti, kvapiomis žolelėmis prieskoniuoti lašiniai: sniego baltumo lašiniai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, rusva traškia odele ir gardaus rūkymo dūmelio aromatu, dvelkiančiu kadagiais; sūdyti balti kaip gulbės; virti gintariniai (dažyti svogūnų lukštais) minkštučiai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, virti aitrūs su įvairiausiais prieksoniais. Šiandien apie tokius dalykus mažai kas yra net ir girdėjęs.
    Atskirų padažų prie šių mėsos patiekalų neruošdavo, tačiau krienų būdavo apsčiai: baltieji aitrūs, nuo kurių kvapo ašaros bėgdavo, o įsidėjus burnon net amą atimdavo; raudonieji, dažyti burokėlių sunka; rūgštoki su trintomis spanguolėmis; švelnesni su grietine; salsvi aksominio skonio su virta obuolių koše ir grietinėle, – ypač mėgiami vaikelių.
    Daug juokų per ašaras būdavo, kai vyresnieji vaikus ar jaunimą mokindavo valgyti valgius su aitraisiais krienais. Patyrusieji žinodavo, kad valgį pirma reikia gerai sukramtyti ir tik po to dėtis į burną krienų, – tada jų aštrumas, deginimas dingdavo. O kas pirma krienus arba su kąsniu juos burnon įsidėdavo, tas pajusdavo visą krienų galią, – ir verkdavo, ir vos kvapą atgaudavo.
    Ant šventinio stalo dar būdavo naminio sviesto „avinėlis“, ragaišiai, bandos, žemaitiški kiaušiniais, kopūstais arba grybais įdaryti pyragai, dažyti ir įvairiausiais raštais išmarginti kiaušiniai – margučiai.
    Beje, Velykos vadinamos ne nuo rusiškai baltarusiško žodžio „velikij“, kaip aiškina kai kurie kalbininkai, – rusai, kaip ir pravoslavai baltarusiai, savo Velykas vadina „pascha“, ir juolab ne nuo aukštaitiško žodžio „vėlė“, o nuo žemaitiško (teisingiau – kėkliško) žodžio „velkinis“ – pirmasis pavasarinis kiaušinis.
    Žemaičiai, pirmieji iš savo protėvynės į Europą atsinešę prijaukintus ir naminiais tapusius vištinius paukščius, vieninteliai išlaikė archaiškiausią pirmojo kiaušinio šventinimo ritualą, – per Velykas kiaušinį nudažo svogūnų lukštais ir 3 minutėm užkasa į skruzdėlyną. Skruzdės šį svetimkūnį taip išėsdina savo rūgštimi, kad joks dailininkas neprilygs. Šiuos velkinius žemaičiai didesniam derliui gauti ketvirąją Velykų (Didžiojo Lado) dieną įkasdavo savo žemės sklypų kampuose, vėliau pašventintus velkinius šeimos ir galvijų gausinimu palikdavo dėjimui į statomo numo, tvarto, klėtės ar kitokio trobesio kampus.
    Ant bajorų ir dvarininkų šventinio velykų stalo būdavo karčiųjų ir saldžiųjų trauktinių, antpilų, vynų, gražiame grafine puikuodavosi ratafija. Klebonai būtinai vaišindavosi kagoru ir krupniku, valstiečiai – jau iš anksto pasigamintu midumi ir alumi. Tiek pasiturinčių, tiek ir neturtingų žemaičių stalai būdavo apkrauti įvairiausių girų ąsočiais. Žemaitijoje labiausiai būdavo mėgiama tekšių, laukinių kriaušaičių, obuolių, bruknių, spanguolių gira. Valstiečiai užsigerdavo ruginės juodos duonos, kmynų gira. Dažnas turėdavo pasigaminęs įvairiausių uogų ir vaisių gaivų, sočių, kurias ypatingai mėgdavo vaikai.
    Valgymas prasidėdavo ritualiniu kiaušinių daužymu, – kieno kiaušinis stipriausias, tas šiais metais bus laimingiausias, tam geriausiai seksis. Laimingasis tą kiaušinį turėdavo laikyti iki kitų Velykų. Prieš pradedant valgyti šeimos galva turėdavo vieną kiaušinį supjaustyti į tiek dalių, kiek būdavo valgytojų ir kiekvienam duodavo po tą kiaušinio dalelę suvalgyti. Kiaušiniai būdavo valgomi su krienais, išmaišytais su kietais virtais kiaušinių tryniais ir grietine.
    Pirmąją Velykų dieną Žemaitijoje be būtino reikalo nebūdavo galima ne tik svečiuotis, bet ir išeiti į kiemą, nes pirmoji Velykų diena buvo vadinama Ugnies diena, tad visi privalėdavo būti namuose, palei židinį, vėliau – krosnį, saugodami ir laikas nuo laiko net iki pirmųjų gaidžių kurstydami ugnelę. Beje, tą dieną nebuvo galima daug judėti, vaikščioti, net vaikeliams būdavo draudžiama išdykauti, kad šie netyčia neužgesintų ugnies. Tačiau pasakų, ypač stebuklinių, pasakoti sutūpusiems apie ugnelę, būdavo privalu. Beje, tą dieną suvalgytų margučių lukštus būdavo būtina sudeginti ugnyje, kad vištos daugiau ir geriau dėtų.
    Vaikai irgi ilgai neidavo gulti, – visi laukdavo sutemų, tada, kai vakarieniaujant bus raikoma ir dalijama pašventinta Velykų boba. Ji būdavo duodama su specialiai šiai progai virta skystoka vyšnių uogiene.
    Savaime suprantama, kad žemaičių stalai būdavo yptingai gražiai puošiami žalumynais (bruknienojais, pataisais, samanomis) ir iš jų padarytais ornamentais, o jei Velykos būdavo šiltos, tai ir kitokiais jau išdygusiais žalumynais. Stalui puošti specialiai būdavo išsklaidinamos (išsprogdinamos) beržų arba verbų („kačiukų“) šakelės, o Šventų Velykų kiaušinius – margučius – dėdavo į išdaigintus javų želmenis.
    Aukštaitijoje per Šventąsias Velykas garbindavo vėles
    Tuo tarpu Aukštaitijoje seniau per Velykas eidavę į kapines savo artimų mirusiųjų lankyti ir dėdavę ant jų kapų kiaušinių.
    Po vakarienės nenukraustydavo stalo, arba palikdavo bent kokio maisto mirusiems. Velykų metas – tai susitikimas ir atsisveikinimas su artimųjų vėlėmis (buvo manoma, kad vėlės lankosi šventintose vietose). Aukštaičiai tikėjo, kad vėlės išeina visai vasarai į atgimstančią gamtą. J. Basanavičius rašė: „Po numirimo kožnasis dar iki žaliojo četvergo saviškius lanko, ale po šitos dienos ant visados atsisveikina“. Aukštaičiai manė, kad po pirmo pavasarinio Perkūno vėlės pasitraukia, dingsta iš mūsų aplinkos.

    Žemaitiškas antrosios Šventų Velykų dienos (Perkūno dienos) stalas
    Didžiosios linksmybės ir pramogos prasidėdavo antrąją Velykų dieną, vadinamą Perkūno dieną. Antrąją Šventų Velykų dieną bažnyčioje valgių nešventindavo, užtat šventoriuje, o vėliau ir kiemuose šaudydavo į dangų, kad padėtų Perkūnui atbaidyti piktąsias dvasias.
    Antrąją dieną, be aukščiau minėtų gėrybių, ant stalo dar dėdavo šaltienos (košelienos), rūkytų dešrų, žemaitiškai kraujuje su prieskoninėmis žolelėmis brandintų ir rūkytų liežuvių. Tiesa, kitomis Velykų dienomis lašinių ant stalo jau nebedėdavo.
    Karštuoju patiekalu būdavo virta Velykų baltoji kiaulienos dešra, gardinta česnakais, mairūnais ir pipirais. Prie jos ir šaltienos būdavo duodami aukščiau minėti krienai, kuriuos reikėdavo visus paeiliui ragauti. Bulvių ant stalų Velykų, kaip ir Kūčių bei Šventų Kalėdų dienomis, duoti nebuvo priimta. Sočiau mėgstantieji mėsą valgydavo su ragaišiais arba bandomis.
    Perkūno dieną, sočiai pavalgę, galėdavo važiuoti arba vaikščioti į svečius, dovanų nešdami savo margintus kiaušinius. Svečiuose būdavo vaišinami, retas atsisakydavo burnelės kitos šeimininkų išskirtinės trauktinės arba antpilo. Svečiai girdavo vaišes, grožėdavosi gražiai papuoštais stalais. Pasigerti tą dieną būdavo ne tik didelė gėda, bet ir nuodėmė.
    Tuo tarpu vaikai eidavo kiaušiniauti, rodydavo ir prieš kitus girdavosi savo surinktais margučiais. Pasivaišinę, pasisvečiavę, ypač jaunimas ir vaikai puldavo laukan ridinėti kiaušinių arba rungtis daužydami (kuldajmi) margučius. Čia pasitaikydavo ir apsukruolių, kurie margučių daužymo rungčiai būdavo pasidarę medinių kiaušinių ir mėgindavo sukčiauti, bet griežti teisėjai kaip mat apgaulę pastebėdavo. Kiaušinių ridinėjimo varžybos vykdavo tam naudojant specialiai padarytą lovelį. Visi stengdavosi toliausiai nuridenti savo kiaušinį, nes tik taip įmanoma būdavo tapti nugalėtoju Žemaičiai tikėjo, kad ridenimo nugalėtojui šie metai bus tikrai laimingi, kad jam viskas puikiai seksis. Būdavo žaidžiama ir taip: kieno paridentas kiaušinis paliečia kitą kiaušinį, tai tam ir paliestasis ir atitenka. Būdavo, kad tie, kas mokėdavo gerai išvirti kiaušinius, kad ridenant kiaušiniai ridėtų reikiama kryptimi, surinkdavo pilną kiocalį (krepšelį) margučių.
    Judrus jaunimas vėlgi nelikdavo be pramogų. Jei vaikai antrąją Velykų dieną kiaušiniaudavo, tai jaunuoliai ir nevedę vyriškai dėdinėdavo, t. y. jie eidavo prašyti kiaušinių pas merginas. Tos, kurios neturėdavo margučių, būdavo prievarta nuvedamos į vištidę ir sodinamos į vištos gūžtą perėti. Suprantama, merginos jau iš anksto turėdavo kapas margučių pasiruošusios, gražiausius savo simpatijoms jos dalindavo. Drąsesnės, stipresnės merginos, susitariusios su draugėmis, apsimesdavo, kad neturi margučių, – tai būdavo didelio klegesio, kai vaikinai tokią temdavo vištidėn, o draugės neleisdavo ir gelbėdavo „nelaimėlę“, – gera proga būdavo vienas kitą paglamonėti, paliesti arba, kaip žemaičiai sako, – „pasikušinti“.
    Nei pirmąją, nei antrąją Velykų dieną žemaičiai, skirtingai nei kitos lietuvių gentys, negalėdavo sūpynėse suptis ir laukdavo nesulaukdavo rytdienos.

    Žemaitiškas trečiosios Šventų Velykų dienos (Gegio dienos) stalas
    Tą Šventų Velykų dieną, kurią žemaičiai vadino Gegio (-ės) vardu (kokią kėklių arba žemaičių dievybę šis pavadinimas slepia, – nagrinėja etnologai) nešdavosi į bažnyčią pašventinti vištą. Pasibaigus pamaldoms, kunigas išeidavo į lauką ir pašventindavo šventoriuje paliktas vištas.
    Parėjus namo, visa šeima eidavo dobti šventintos vištos. Višta jokiu būdu negalėdavo būti kirsdinama. Ypač griežtai būdavo draudžiama kirsdinti vištai galvą, nes po to ji ilgai kankindavosi, blaškydavosi ir taškydavosi krauju. Nudobta višta būdavo rami, tad ją šeimos galva, dar lašant nudobtos vištos kraujui, apnešdavo apie kiemą ir atiduodavo moterims, kurios vištą nuplikydavo verdančiu vandeniu, nupešdavo ir iš jos paruošdavo apeiginį trečiosios Velykų dienos valgį.
    Ant stalų, be kiaušinių, sviesto, ragaišių, bandų ir pyragų, dėdavo ir dangaus dievus simbolizuojančius valgius, pagamintus iš laukinės ir naminės paukštienos. Užkandžiui būdavo slėgtos antys, vytintos žąsys, rūkytos žąsų puselės, o turtingieji didžiuodavosi puošniai keptais povais, kurtiniais, tetervinais, jerubėmis, karveliais. Mažiau turtingi tenkindavosi troškintais žvirbliais, kuriuos ypač mėgo žemaičiai, – darbo daug, bet užtat koks gardumas.
    Nuo senų senovės lietuvių didikai ir bajorai garsėjo savo vaišingumu, jų šventiniai stalai – valgių ir patiekalų gausa. Švenčių metu jie stengdavosi ir sau, ir šeimynai surengti kuo turtingesnę puotą, pasižyminčią valgių gausa.
    Nors ant stalų netrūkdavo vakarykščių ir užvakarykščių mėsos gaminių, ragaišių, bandų ir pyragų, karštuoju patiekalu būtinai būdavo atskirais gabalais supjaustyta miduje su grietine ir kiečiais troškinta višta. Reikia manyti, kad tai bus buvęs autentiškas sakralinis valgis, nes jį iš bendro dubenio dalindavo šeimos galva. Mergikėms, sakant, kad jos ištekėdamos išskris iš namų, būdavo duodami sparneliai, vaikiams, sakant, kad jie bus geri kariai ir išeis į karą, – šlaunelės, namų šeimininkei – kaklas, o galva – šeimininkui. Visi kiti gaudavo kitus vištos gabalus. Valgant šį patiekalą nebūdavo galima užsikąsti duona, taip pat po jo būdavo draudžiama valgyti saldžiuosius valgius, gerti svaigiuosius arba gaiviuosius gėrimus.
    Suvalgius šį patiekalą visi eidavo į lauką sūpynėse pasisūpuoti. Jas nuo pat ankstaus ryto įrengdavo vyrai ir jaunimas. Sūpynėse turėdavo suptis visi: ir vaikai, ir suaugę, ir senimas. Jei vedę pasisupdavo poromis, tai būdavo tikima, kad jų lauks darna ir sutarimas, kad jų laimę globos dangaus dievai. Mylimųjų poros turėdavo suptis kuo galima aukščiau; būdavo tikima, kad jei aukštai išsisups, greitai bus jų vestuvės. Kai kam pasitaikydavo ir iškristi arba nusprūsti nuo sūpynių,– tai būdavo perspėjimas, kad saugotųsi nesantaikų, nelaimių. Iškritus iš sūpynių vaikeliui, tėvai žinodavo, kad jam bus būtina ypatinga priežiūra. Tiesa, sūpuoklėmis Žemaitijoje dar supdavosi ir per Sekmines, Jorę ir Rasą..

    Žemaitiškas ketvirtosios Šventų Velykų dienos (Lado dienos) stalas
    Trečiąją Velykų dieną į bažnyčią nešdavo pašventinti Velykę – Velykų babą (babelę, bobutę), kuri būdavo ne kepama, o paskutiniąją dieną prieš Šventas Velykas suslegiama iš su medumi pertrintos varškės, kietai virtais kiaušinių tryniais, įvairiais džiovintais vaisiais ir pakepintais riešutais. Pertrynus ji būdavo keturioms dienoms paliekama nokti, o prieš dieną dar ir rūsyje arba ant ledų atšaldoma. Velykę geriausiai būdavo daryti iš ožkos arba avies pieno, bet nedrausdavo daryti ir iš karvės pieno.
    Suprantama, Velykė būdavo labiausiai laukiama vaikų, jaunimo, tad ją gražiai išpuošdavo. Dvaruose, klebonijose, vienuolynuose šiai dienai ant stalų mėsos patiekalų nedėdavo, palikdavo tik margučius, sviestą, bandas, ragaišius, pyragus ir krienus, bet užtat dėdavo šios dienos pietums paruoštų įvairiausių įdarytų žuvų. Pagrindiniu patiekalu būdavo lašiniais įdaryta lydeka, kai kas ją kepdavo apdėtą arba įvyniotą į lašinius. Neturtingi gamindavo sau prastesnių, bet ne mažiau gardžių patiekalų iš žuvies.
    Galiausiai visiems būdavo dalijami Velykų babos gabalai. Baba būdavo valgoma užsigeriant spanguolių gaiva. Šį senovinį gaivinantį gėrimą galėtų gaminti ir mūsų dienų gaiviųjų gėrimų gamyklos, nes ir pagaminti ją lengva, ir jokių maistinių cheminių priedų jos ilgėlesniam išlaikymui nereikia.
    Štai senovinės žemaičių gaivos receptas: 150 g spanguolių (arba bruknių, arba juodųjų serbentų) sutrinti, per marlę išspausti sultis. Išspaudas užpilti 1000 g verdančiu vandeniu ir ant silpnos ugnies pavirinti 5–8 min. Palikti 30 min. nusistovėti, nupilti nuovirą, išspaudas nusunkti per marlę, suberti 120 g cukraus ir gerai išmaišyti, į atvėsusį skystį supilti išspaustas sultis ir laikyti šaldytuve. Patiekiant, gaivą įpilti stiklinėn, įmesti kelis ledo gabaliukus.
    Bet grįžkime į senuosius laikus, kai žemaičiai, pasiėmę likusius margučius, visa šeimyna eidavo į laukus lalauti. Ragais, dūdelėmis, padarytomis iš žilvičio, tarškynėmis, būgnais būdavo skelbiamas pavasaris, Perkūnui talkinama išgenant, išlydint vėles ir dvasias bei laiminant šeimininkus, kurie savo laukų kampuose, kad būtų didesnis ir gausesnis derlius, įkasdavo po Velykų margutį – velkinį.
    Lalavimu ši apeiga buvo vadinama todėl, kad dainų priedainiuose būdavo žodžiai: „ai lalu lalu“ , „ei lalo“ ir pan. Manoma, kad lalavimas seniau buvo skirtas deivės Dižiojo Lado (Lados, Lelos) garbei. Sakoma, kad lalautojai kviesdavo visas dangaus ir žemės galias, kad šios laukams ir jų šeimininkams lemtų gerą derlių, sotų gyvenimą. Kartu lalauninkai prisirinkdavo ir įvairiausių vaišių, kuriomis žmonės juos apdovanodavo už dainas ir palinkėjimus. Etnologai teigia, kad vėliau į lalavimą buvo įtraukti net krikščioniški elementai, pvz.:
    „Kur akėta, te gyvuoja, ei lalo,
    Kur užsėta, te žaliuoja, ei lalo.
    Šventas Jurgis rasą krėtė, ei lalo,
    Šventas Jonas mėšlą vežė, ei lalo,
    Šventas Jokūbas rugius kirto, ei lalo“.
    Lalautojų būriai, sutikę vienas kitą, laistydavosi vandeniu. Linksmybių, šurmulio užtekdavo iki vakaro, nes ir sūpynėse, ir kiemuose laistymasis greitai nesiliaudavo.
    Tuo tarpu Aukštaitijoje laistymasis vandeniu būdavo santūresnis: anksti ryte kaimuose gyvenantys vaikinai eidavo vandeniu laistyti merginų. Eidami nešdavosi butelį vandens, su šventėmis pasveikindavo sutiktuosius, o užėję į trobą, kurioje gyvendavo merginos, paspausdavo rankas šeimininkams, o sveikindami moteris ir merginas, joms į delnus po truputį įpildavo vandens, po to tuoj pat vandenį nušluostydavo rankšluosčiu. Tokius laistytojus šeimininkai sodindavo už vaišių stalo.

    Žemaitijos žydų Velykų stalas
    Senovėje Žemaitijoje gyveno daug žydų. Žemaičiai su žydais ypač gerai sugyvendavo, – vieni kitiems jokių neapykantų jie neturėjo. Protėviai ir senoliai su žydais gyveno taikiai, gražiai pasidalinę savo darbus, užsiėmimus ir gyvenimus. Jei žemaičiai daugiausia vertėsi žemdirbystės, ūkio, miškų darbais, žydai daugiausia teikdavo pinigines paskolas, prekiaudavo, amatininkaudavo, šinkuodavo. Žemaitijoje žydai turėjo išskirtines teises, kahalus (savivaldą) ir savo teismus.
    Žemaičiai, ypač žemaičių bajorai ir dvarininkai, su žydais ypatingai gerai sutarė, nes geras sutarimas būdavo abipusiai naudingas. Bajorų dvaruose pagamintas gėrybes (javus, kanapes, linus, medų, galvijus, žirgus, paukščius, ypač žąsis, kiaušinius, žvėrieną ir žvėrių kailius, audeklus, medieną, anglis, vašką, dervą, pieno produktus) žydai supirkdavo urmu, sugebėdavo visa tai naudingai parduoti Rygos ir Klaipėdos pirkliams, jomarkuose, turguose. Į dvarus žydai pristatydavo užsakytų miestuose arba užsienio šalyse pagamintų prekių. Žydai griežtai laikydavosi duoto žodžio, kai kalba eidavo dalykinius ir piniginius reikaluose. Iškilus būtinybei, žydai žemaičiams suteikdavo ir kreditą. Kita vertus, žydai smuklėse, kurias dažniausiai pastatydavo Lietuvos bajorų dvarai, galėdavo „šinkuoti“ – realizuoti tik dvaruose išvarytą degtinę, dvaruose pagamintą alų, midų, giras, gaivas, sotes (gaivusis gėrimas, apie kurį šiandien mažai kas žino).
    Šventų Velykų proga nekalbėsiu apie visuotinius žemaičių sukilimus prieš rusus, 1831 ir 1863 metų sukilimus, nes tai tragiškas Žemaitijos laikotarpis, reikalaujantis atskiro patriotinio straipsnio su atitinkamu tų laikų aukų pagerbimu, nes rusų okupantai nužudė ypatingai daug Žemaitijos sukilėlių, ištrėmė į Sibirą. Vien tik kunigų buvo ištremta 66, atskiri kaimai sudeginti ir sulyginti su žemės paviršiumi. Čia reikia paminėti, kad Žemaitijos žydai taip pat buvo patriotiškai nusiteikę ir vieningai sukilimuose dalyvavo, aprūpindavo sukilėlius amunicija ir arkliais bei nukentėjo abiejuose sukilimuose.
    Nors pagal Talmudą kitatikiai negali dalyvauti žydų šventėse, mano protėviai – kėklių bajorai, turėję ypatingai gerus ir draugiškus santykius su žydais, buvo surašę ką valgydavo žydai per savo Velykas.
    Žemaitijoje gyvenę žydai per žydų Velykas – Pesachą – ruošdavo savo tradicinius sakralinius košerinius (tinkamus, tikrus) valgius. Šių švenčių metu žydai švęsdavo savo išėjimą iš Egipto vergijos ir žydų vieningos tautos susidarymą.
    Ant šventinio stalo Žemaitijos žydai dėdavo prėską, ploną, traškią duoną – macą, nes raugintos duonos tą dieną valgyti jiems buvo nevalia. Pirmąjį švenčių vakarą žydai ruošdavo tradicinę puotą – sederą. Ant stalo dėdavo košerinį vyną, lėkštę su macu, indą su sederu – karčiomis žolelėmis, kurios primindavo karčią vergijos dalią, taip pat dėdavo ir septynias žvakes.
    Susėdę prie Velykų stalo žydai virtus kiaušinius valgydavo pamirkę juos į sūdytą vandenį, kuris simbolizavo žydų ašaras Egipto vergijoje. Į šį vandenį dar būdavo įdėta šviežių petražolių, salierų ir svogūnlaiškių, simbolizuojančių pavasarį ir atgimimą. Šis vanduo būdavo supiltas į apeiginį indą ir ant jo dar uždėtas apdegintas vištos sparnelis – atmintis apie Pesacho aukas, kurias žydai senovėje degindami aukojo savo Jahvei. Tada ateidavo eilė šventiniam košeriniam daržovių apkepui, kurį gamindavo iš porų, špinatų ir morkų (pagal išgales porus pakeisdavo svogūnais arba meškiniais česnakais, špinatus – rūgštynėmis arba dilgėlėmis, morkas – ropė). Apkepui užpilą gamindavo tik iš plaktų kiaušinių. Jokiu būdu ant Pesaho stalo negalėdavo būti trefinių valgių: sviesto, varškės, sūrių, pieno. Būtinai ant šventinio stalo turėdavo būti košerinė farširuota žuvis, t. y. ta, kuri turi žvynus ir pelekus, nes tik tokia žuvis yra švari. Žemaitijos žydai iš žemaičių virtuvės buvo perėmę žuvies su krienais valgymą, tad ant stalo prie farširuotos lydekos, karpio arba starkio būtinai dėdavo burokėlių sultimis nudažytų krienų.
    Po to žydai valgydavo harosetą – riešutų ir saldžių vaisių patiekalą. Per Pesachą ant Žemaitijos žydų stalo turėdavo būti migdolinis biskvitas ir plava (sezamų sėklų chalva).

    Parengė A. Vincentas Sakas,
    Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos e
    kspertas
    Kategorija: Iš serijos ''Velykos'' | Įkelta: Aukse (2009.02.19)
    Peržiūra: 1532
    Iš viso komentarų: 0
    Tik registruoti vartotojai gali komentuoti
    [ Registracija | Prisijungti ]
     



     Atvykote kaip: Svečias



    Svečias

    Malonu JUS čia matyti!

      Svetainės taisyklės


    Kalendorius



    skaičiuotuvas


    Paieška


    Draugai/Reklama


    Atsitiktinis straipsnis


    Įvertinimas
    Jūsų nuomonė apie svetainę
    Iš viso: 1313
    Ačiū už atsakymą


    Lankomumas


    Apklausa
    Kaip sužinojoe apie šią svetainę?
    Iš viso: 906
    Ačiū už atsakymą



    Statistika

    Iš viso 1
    Svečias 1
    Šiuo metu prisijungę 0




    Visos teisės saugomos

    Auksės svetainė © 2017