Velykų stalas jau dvelkia pavasariu. Stalo viduryje, „dubenėlyje”, sudėti margučiai. Jie papuošti pataisų, bruknių šakelėmis, samanomis, rugių želmenimis, žemuogių lapeliais, kartais žibutėmis. Šventinti margučiai dedami ir į suželdintą avižų ar miežių dubenį. Skuode suželdindavo avižų kupstelį, o margučius sudėliodavo lėkštėje apie jį. Balninkų parapijoje mūsų amžiaus trečiajame dešimtmetyje, kai būdavo dar mėnuo iki Velykų, pasėdavo į indą avižų ir pamerkdavo žiivičio šaką. Puodą su žaliuojančiomis avižomis Velykų rytą padėdavo ant stalo, (besdavo sužaliavusių žilvičio šakelių ir tarp jų padėdavo margučių tai reiškė, „kad bus daug arkliams avižų, vištos dės daug kiaušinių ir bus daug visokių vaisių: obuolių, slyvų, agrastų, serbentų” (E. Bačiulienė).

Mūsų amžiaus antrajame trečiajame dešimtmetyje buvo gyventojų, ypač Aukštaitijoje, kurie ant stalo statydavo kiaušininką „Velykų eglutę”. Tai paprasta neilga lazdėlė, prie kurios pritaisyta bent 12 vielos šakelių. Kiekviename šakelės gale išlenktas žiedas kiaušiniui įdėti. Kiaušininko lazdelė ir šakelės apvyniojamos margais popierėliais ir papuošiamos popierinėmis gėlėmis. Greta statydavo beržo ir karklo šakelių su kačiukais jas sprogdinti pradėdavo laukdami Velykų. Kartais velykinį stalą puošdavo ir verbomis (Šilalės raj.) L. Jucevičius mini, kad lietuviai XIX a. viduryje Velykų stalą dar apvedžiodavo ir pataisų girliandomis.
Tačiau dauguma gyventojų į avižų (miežių) želmenis ne margučius dėdavo, o statydavo molinę arba alebastrinę Velykų avinėlio skulptūrėlę, kartais su maža raudona vėliavėle ir kryželiu (Plungės raj. Plateliai). Kas neturėjo skulptūrėlės, vaikams sakydavo, kad „atbėgs nekaltas Velykų avinėlis” (Utenos raj. Tauragnų apyl.). Mūsų šimtmetyje avinėlį darydavo ir iš sviesto, tik jį dėdavo ne į želmenis, bet statydavo ant knygos pavidalo torto (Panevėžio, Skuodo raj.).
Gana smulkiai 1846 m. Velykų stalą aprašė L. Jucevičius: „Viršum visko stovi keptas avinėlis su dviejų spalvų vėliavėle. Jei kas neturi tikro avinėlio, tai daro iš sviesto arba kartais jo vietoj stato cukrinį arba alebastrinį vazone, prižėlusiame avižų daigų”. Taigi Velykų avinėlis ant kai kurių šeimų stalo išliko iki mūsų dienų.
Avinėlis ant velykinio stalo visų krikščionių bendra tradicija. Tai Kristaus simbolis. Jau Izaijo (Jašajo) Senajame Testamente minimo ateisiančio Išganytojo simbolis yra avinėlis: su vėliavėle simbolizuoja Prisikėlimą, su knyga Kristų Teisėją, grįžtantį teisti žmonijos.

Be margučių, keptas, rečiau virtas kumpis arba karka buvo labai populiarus velykinis valgis Lietuvoje. Karką (Šakių, Šilalės, Tauragės raj.) arba kiaulės kojytes (Šilalės raj. Kvėdarna) įkepdavo ir į bulvių plokštainį (kugelį). Kartais kepdavo apvynioję ruginės duonos tešla (Ukmergės raj.). Kepamą veršienos kumpį paskanindavo lašinukais arba kepenėlėmis.

Prie senųjų velykinių lietuvių valgių reikia priskirti keptą kiaulės galvą ir paršiuką. Kaip rašė L. Jucevičius, XIX a. viduryje šerno arba dažniausiai didelio meitėlio galva buvo būtinas Velykų valgis. Kepta arba su kopūstais virta kiaulės galva per Velykų pusryčius buvo valgoma dar iki mūsų šimtmečio vidurio Šakių, Šiaulių, Varėnos raj.
Dažnai kepdavo ir paršiuką. Ryžiais kimštą tiesdavo kniūpsčią ant padėklo, pabarstydavo aplinkui ryžių ir dėdavo ant stalo (Kelmės, Šakių raj. Kitur taip buvo patiekiamos kimštos žąsys (Kelmės, Šiaulių raj.). Kalakutus, kad nesudegtų, suvyniodavo į kopūstų lapus ir kepdavo duonkepėse krosnyse. Velykoms virdavo dar ir šaltienos. Mūsų amžiaus ketvirtame dešimtmetyje kai kurie zanavykai pirmąją dieną ugnies visai nekurdavo, valgydavo jau Didįjį šeštadienį paruoštus valgius.
Velykų valgis buvo ir sūris. Zarasiškiai net spausdavo specialiai didelį velykinį sūrį su kmynais sakydavo, kad per Velykas sūrį reikia valgyti dėl to, jog jis primena ant Kristaus kapo užritintą akmenį (Zarasų raj. Imbrado apyl.), kad karvės būtų pieningesnės (Zarasų apyl.). Kepdavo ir velykinių pyragų, kartais iki 0,5 m aukščio. Tam anksčiau iš molio lipdydavo specialius indus „lakones”. Kuo pyragas aukštesnis, tuo šeimininkė geresnė. Buvo sakoma: „Kad kepamas pyragas gerai pečiuje keltųs, gaspadinė su tešla turi tris kartus apibėgti apie trobą”. Sriubos, t. y. velykiniai barščiai virti su kumpiu ir troškinti kopūstai, valgomi tik Vidurio Lietuvoje.
Perlojos apyl. iki XIX a. pabaigos buvo paprotys iš medaus daryti „Velykų gėrimą” midų. Į užvirintą vandenį įdėdavo žiupsnelį susmulkintų aviečių stiebelių, paskui įkrėsdavo medaus. Medui ištirpus ir skysčiui ataušus, leisdavo parūgti. Paskui gėrimą supilstydavo į butelius. Velykų midus būdavęs daromas rudenį arba žiemą nes išlaikytas esąs geresnis. Nusisekęs midus būdavęs rudos spalvos, tįsus, lipnus.

Sustoję ar suklaupę įprastinėse vietose prie stalo, kiek pasimelsdavo, kai kur dar pagiedodavo „Linksma diena mums nušvito” ir sėsdavo. Maldos dabar trumpesnės negu per Kūčias, nes dauguma grįžo ilgai meldęsi bažnyčioje. Kartais prieš pusryčius šeimininkas dar pašlakstydavo šventintu vandeniu (Joniškėlio apyl. tai darydavo varpų šluotele, Sudeikių apyl. tujos arba pušies šakele) ir peržegnodavo stalą. Tai vienur, tai kitur išgerdavo ir po gurkšnį šventinto vandens. Jei būdavo susipykę, vienas kito atsiprašydavo.
Pirmiausia suvalgydavo („atsigavėdavo”) kiaušinį. Daugelio tautų senuosiuose tikėjimuose kiaušinis gyvybės ir augimo simbolis. Juo puotas pradėdavo ir romėnai. Katalikams valgiai iš kiaušinių per pasninką buvo draudžiami. XII a. benedictio ovorum kiaušiniai pradėti Bažnyčios šventinti kaip Velykų valgis. Jie simbolizuoja perėjimą iš mirties būsenos į gyvenimą. Žemaitijoje per Velykų pusryčius po margutį visiems padalydavo tėvas, tuo tarpu Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Suvalkijoje margutį kiekvienas pats pasirinkdavo ir vienas su kitu dauždavo: paprastai tėvas su vyresniais, motina su jaunesniais vaikais. Kartais margučius dalydavo motina. Kieno margutis stipresnis, tam ir metai bus laimingesni, tas ilgiau gyvens (Plokščiai). Šeimoje ne tiek svarbu, kas „kiužis”, o įrodymas, kad esi sumanesnis, įžvalgesnis, kad tavęs turės klausyti kaip stipresnio tas, kurio margutį tu sumušei (Nemunėlio Radviliškis).
Iš margučių lupimosi sprendė apie linų gerumą: jeigu margučiai Velykų ryte gerai lupasi, tai tais metais ir linai gerai užderės, gerai valysis, turės baltą stiprų pluoštą, o jeigu margučiai nesilupa, linai bus blogi, neužderės, bus nestiprūs, minant smuks po mintuvais (Dūkštas, Girkalnis, Surviliškis, Veiveriai, Veliuona.
Rečiau „atsigavėdavo” margučio skiltelėmis (Biržų, Ignalinos, Radviliškio, Rokiškio, Šilalės, Trakų, Utenos, Zarasų raj.). Kartais, be motinos, skilteles dalydavo ir tėvas arba kas kitas vyriausias šeimoje. Šudeikiečiai aiškino, jeigu kiekvienas gabaliuką paims į savo ranką, tuomet vėl visa šeima sulauks kitų Velykų. Skiltelėmis dalydavosi ir tuomet, jei visiems neužtekdavo po margutį. Kaip ir kalėdaitis per Kūčias, margutis simbolizuoja šeimos vienybę (Laukuvos apyl.).
Vienas pirmųjų Velykų valgių buvo ir duona su druska kad niekad jų nestigtų, kad šeimoje būtų stiprybė (Kapčiamiesčio, Pastrėvio apyl.).Štai kaip Velykų pusryčius 1990 m. prisiminė O. Gauriliūtė iš Skuodo: „Užstalėje nė vienas nesėdo, persižegnoję visi po lašelį paragaudavo švęsto vandens, tėvas šeimos galva peržegnodavo stalą. Nulupdavo vieną pašventintą margutį, ir mama supjaustydavo į tiek gabaliukų, kiek šeimos narių bei kitų sėdi už stalo. Pradėdavo valgyti nuo supjaustyto margučio. Pirmoje eilėje duodavo tėvui, antrą vyresniam, ir taip iš eilės iki. mažiausio, o paskutinį suvalgydavo pati. Valgė atsistoję, po to visi paimdavo po margutį, ir tik neapdužusį, o apdužusį suvalgęs būsiąs visais metais lepšis nevykėlis. Su sveikais margučiais visi šeimos nariai vienas su kitu mušdavosi. Kas sudaužydavo, tam ir margutis atitenka, ir būdavo nugalėtojas. Po to visi susėsdavo ir pradėdavo valgyti iš patiekalų kas kam patinka”.
Po pusryčių motina išdalydavo vaikams margučius po lygiai. Juokais sakydavo, kad čia kiškių ir Velykės dovanos, vakar važiavo su vežimu kiaušinių ir pabaliais pribarstė (Antazavė).
Kiti jau prie stalo pradėdavo daužynes. Iš kiaušinių spėdavo ir ateitį. Trakiškiai žiūrėjo, kur bus pramušto kiaušinio duobutė: jei viršuje geri metai, jei šone ir dar neapvali lauk negandų (Pastrėvio apyl.). Be to, margutį pasukdavo ir žiūrėdavo, į kur, kai jis sustos, atsisuks smaigalys: jei į pietus iš ten ateis pirmasis griaustinis arba bus šilta, jei į šiaurę šalta, jei į rytus sausa, į vakarus drėgna (Šiaulių raj. Pailių k.).
Palikdavo margučių ir inde ant stalo, kad turėtų ką dovanoti svečiams. Kai kas ant stalo palikdavo ir neprapjautą šventintos duonos kepalą, kad jos būtų visus metus.
Visiems papusryčiavus, vyresnieji paprastai nueidavo miegoti. Svečiuotis šią dieną nepriimta, tačiau Liškiavos apyl., jei kuriuose namuose būdavo nevaikštantis ligonis, nesvarbu, kad jis prižiūrėtas, pavalgydintas, kad visko turi, kiekviena kaimynų šeima jausdavo pareigą jį aplankyti. Dažniausiai moterys, močiutės ir motinos atnešdavo kokių nors lauktuvių, kurios galėtų pradžiuginti nelaimingąjį. Jeigu pasitaikydavo ligonis skurdesnėje šeimoje, atnešdavo maisto kiaušinių, pyrago, mėsos, jei turtingesnėje šventintą medalikėlį ar paveikslėlį. Jei ligonė buvo moteris, kaimynės ją stengdavosi pradžiuginti namie padaryta ar pirkta dovanėle skarele, kojinėmis. Lankytojų buvo laukiama, niekas nei jų, nei dovanų neatstumdavo.
Šventintų kiaušinių lukštus dažniausiai sumesdavo į ugnį, nes „ugnelė šventa ir guruliai nuo šventinio valgio šventi”. Tai buvo daroma: kad viščiukai, ančiukai, žąsiukai ir kiti maži naminiai paukšteliai lengviau ristųsi iš kiaušinių, greičiau pavasarį išeitų iš žemės pašalas, išmestų (išsišertų) žiemos plaukus gyvuliai, greičiau susprogtų medžiai ir kiti augalai, kad anksčiau pavasarį pradėtų kaltis jauna žolelė. Tik reta kuri šeimininkė margučių lukštus sulesindavo vištoms, kad jos būtų dėslesnės, ypač toms, kurias leis perėti (Kapčiamiesčio apyl.), užkasdavo giliai į savo lauko rėžį, kad ledai javų neišmuštų. Alytaus apyl. nunešdavo ant savo žemės rėžio ir užkasdavo ne tik kiaušinių lukštus, bet ir šventintos mėsos kauliukus nuo Velykų stalo, sakydavo, kad tai apsaugo „nuo ledų ir liūčių”.