Keletas profesorės Eugenijos Šimkūnaitės patarimų:

Negalvokite, kad vaistiniai augalai yra paprastutės žolės, kurios gali padėti arba nepadėti, bet pakenkti tikrai nepakenks. Anaiptol! Kiekviena žolelė turi kelias dešimtis veikliųjų medžiagų, kurios gali nesiderinti su ligonio būkle arba su vartojamais vaistais. Vaistingieji augalai, kuriuose yra daug veikliųjų medžiagų, veikia ne tik paliegusią mūsų organizmo dalį, bet ir visą organizmą. Todėl vieną besigydydami, kitam galime pakenkti. Niekada nepamirškite svarbiausios gydomųjų augalų ypatybės: juos reikia vartoti trumpai, dažnai kaitaliojant.

• Mėgstame liepžiedžių arbatą, ir ji tikrai gera. Tačiau negerkime jos lytinio brendimo ar klimakteriniu laikotarpiu, taip pat vartodami prednizoloną, kartizoną ar panašius vaistus.
• Slogą dažnai gydomės patys, lašindami į nosį svogūno, česnako, alavijo ar agavos sulčių. Labai negerai darome. Žinoma, šios sultys turi dezinfekuojamųjų savybių, tačiau jose yra kalcio oksalato, kuris tirpsta lėtai, apauga nosies gleivinę ir sudaro pamatus polipams.
• Nedera kūdikio nuolat girdyti ramunėlių arbata, nes gali sutrikti skrandžio gleivinės veikla.
• Dažnai vartojame ridikų sultis, tačiau sergant opalige jos netinka. Pernelyg dažnai griebiamės reguliuoti skrandžio sulčių rūgštingumą, bet ir čia pravartu pasitarti su vaistininku ar gydytoju.
• Švarius įpjovimus, negilius įbrėžimus galima patepti medetkų žolės ar žiedų degtinės (tinka ir dilgėlės, kraujažolės, ąžuolo žievės) užpilais. Tačiau pūliuojančių žaizdų tokiais užpilais netepkite.

Kaip matome, žalioji vaistinė ne tokia jau paprasta.